Kieto kuro katilai

Skirstomi į plieninius, ketinius, granulinius, dujų generacinius, žvakės tipo.

Ketinio katilo šilumokaitis atsparus korozijai, tarnauja ilgai. Vienas populiariausių katilų Lietuvoje.

Dirbant nepilnu pajėgumu naudingumo koeficientas 20-30%, todėl rekomenduojama naudoti su akumuliacine talpa.

Trūkumai: ketaus sienelių mažesnis šilumos laidumas, todėl aukštesnė išmetamų dūmų temperatūra, didesni nuostoliai. Sekcijos trūksta staiga keičiant katilo temperatūrą. Bijo mechaninių smūgių ir perkaitimo. Sunkiau išvalyti kūryklos paviršių.

Granulinis katilas – ekologiškas, ekonomiškas, komfortiškas – granulės automatiškai, šneko pagalba paduodamos į degimo kamerą, katilo valdymas, pelenų šalinimas atliekamas automatiškai. Katilinėje užtenka apsilankyti kartą per savaitę.

Plieniniai katilai tarnauja trumpiau nei ketiniai, neatsparūs korozijai, svarbu naudoti sausą kurą ir sumontuoti teisingai sistemą, kad į katilą grįžtų ne žemesnės kaip 60ºC temperatūros vanduo. Šių katilų kaina nėra didelė, nemažai gaminama ir Lietuvoje. Nebijo temperatūrų svyravimo, lygesni paviršiai – lengviau išvalyti, geresnis šilumos perdavimo koeficientas, mažesni gabaritai lyginant su ketiniais.

Dujų generaciniai katilai degimo metu išsiskiriančias dujas sudegina antrinėje degimo kameroje. Oro padavimą reguliuoja ventiliatorius.Maksimalus efektyvumas naudojant iki 20% drėgnumo malkas. Montuojami su rezerviniu aušinimu.

Žvakės tipo katilai – gamintojai pateikia žavingus kūrenimosi laikus, o kaina „nesikandžioja“. Šiuo metu labai populiarėjantys katilai (kai neišeina, arba nesinori įsirengti akumuliacinės talpos).

Katilas sudarytas iš vienas kitame patalpintų cilindrų, tarp jų cirkuliuoja vanduo. Degimas vyksta iš viršaus į apačią. Oras paduodamas iš viršaus, srautas reguliuojamas ventiliatoriumi. Katilo temperatūra ~70ºC. Privalumas – ilgai dega viena užkrova, nebrangus aprišimas. Trūkumas – trumpaamžiškumas, naujai pakuriamas tik sudegus malkoms, tenka prisitaikyti prie katilo režimo, nepatogus išvalymas.

Katilinė – patalpa į kurią turi būti patogu įnešti kurą, turi būti patogus priėjimas prie šilumos mazgo, katilo. Į katilinę turi patekti oras iš lauko, nes jei jo trūks, blogai kūrensis katilas. Durys tarp katilinės ir gyvenamųjų patalpų turi būti sandarios.

Kieto kuro katilų kuras

Malkos geriausios iki 20% drėgmės – maksimali šiluminė vertė 3500 Kcal/kg (džiovintos vėdinamoje pastogėje daugiau kaip du metus). Kai malkų drėgnumas 70% – maksimali šiluminė vertė 1500 Kcal/kg.

Drėgnos malkos blogai dega, išspinduliuoja mažai šilumos, išskiria daug smalkių, drėgmės – užneša dūmtraukį ir katilų dūmų išmetimo angą.

Sudeginus 5kg sausų malkų išsiskiria 10kW šilumos.

Malkas lauke po stogeliu (apsaugotas nuo lietaus) galima laikyti per vasarą, po to geriausia laikyti gerai vėdinamoje, sausoje patalpoje. Malkos kraunamos ant pakylos, kad nesiliestų su žeme.

Beržas greitai sudega, nedaug dervų. Plonos skiedros, žievė tinka įkūrimui. Geriausia džiovinti patalpoje, nes lauke gali pūti ir trūnyti. Tinka greitam krosnies, katilo įšildymui. Įdealiai tinka pirtims kūrenti.

Eglė turi daug smalkių, greitai užsineša kaminai, dėl savo struktūros dega ilgiau nei pušinės malkos.

Pušis – jei senas smalingas medis, gerai išdžiovintos malkos tinka katilams, turi mažiau dervų, nei eglinės malkos. Bene populiariausios malkos krosnių, katilų, židinių kūrenimui.

Drebulių, alksnių, šermukšnių, ievų malkos prastesnės. Drebulę ir alksnį reikia gerai išdžiovinti ir smulkiai sukapoti. Ne itin kokybiškos ir gluosnio bei topolio malkos.

Ąžuolo, buko, skroblo, guobos, liepos, klevo, kaštono malkos gerai dega ir yra kaitrios. Šių medžių Lietuvoje nėra daug, todėl jų malkos nepopuliarios. Dažniausiai malkoms naudojamos nestoros šių medžių šakos. Vaismedžių mediena (obelų, vyšnių, kriaušių) taip pat labai kokybiška, bet jie auginami ne kūrenimui:)

Mėsos gaminių, žuvies rūkymui geriausiai tinka alksnio, drebulės, ievos, vaismedžių malkos.